Jeigu tų, kurie mano, kad supranta sąvokų freelanceris, amatininkas, meistras turinį paklausinėti, ne tik to, kaip šios sąvokos suprantamos Lietuvoje, bet ir kur ribos, kuo skiriasi pavyzdžiui freelanceriai nuo amatininkų, tai manau atsakymai būtų skirtingi. Ir šiaip tai aiškinimasis, – kas yra tie freelanceriai, amatininkai, meistrai, yra labai svarbi tema kalbant apie verslo pradžią. Nors čia kažkiek apžvelgsiu sąvokų freelanceris, amatininkas ir meistras turinius, pasikrapštysiu jų skirtumuose ir padarysiu kažkokias išvadas, bet visgi tai bus gan paviršutiniška apžvalga. Šia tema turėtu būti atliekami rimti moksliniai tyrimai ir rašomi darbai, nes būtent nuo šių veiklų dažnai prasideda naujo verslo kūrimas. Iš kitos pusės su tais moksliniais tyrimais versle irgi dažniausiai nieko gero neišeina. Dauguma mokslininkų, dirbančių verslo temose, betirdami ir analizuodami verslus dažniausiai taip nutolsta nuo realios praktikos, kad viskas ką jie pritiria ir prirašo apie verslą, tampa beveik nepritaikoma realiame versle ir gyvenime.
Dar tiesa jeigu ne mokslininkai, tai galėtu analizuoti bent jau tie, kas daug šneka apie StartUpus ir verslo pradžias. Pavyzdžiui kas diena savo BZNstartuose rašyti po straipsnį temomis: kas yra freelanceris, amatininkas ar meistras, kaip jais tampama įvairiausiuose sferose ir kaip, ir kiek iš jų per savo praktiką pavirsta daug darbuotojų turinčiais verslininkais. Ir piškintu mases realių praktinių istorijų, ir butų daug kam įdomu ir naudinga (čia nemokamas, bet labai pelningas patarimas, jeigu pasinaudosite juo, tapsite labai skaitomi). Gerbiami Startuolių kultūros puoselėtojai, gal jau jums užteks pasakoti standartiškas, nuo tikros verslo realybės stipriai atitrukusias ir jau pradedančias pabosti demagogines pasakas apie super druper StartUpus, fintechus, technologijas, progresus, ateitį, z y q kartas, ir t.t. ir pradėti rašyti apie kas dieną vykstančią verslo pradžios realybę?
Čia va Wikipedijos paaiškinimas https://en.wikipedia.org/wiki/Freelancer, kas yra freelanceris. Greičiausiai ten, išsivysčiusiose vakarų šalių ekonomikose, verslo žmonės taip ir traktuoja šią sąvoką. Šiame straipsnelyje http://www.galiudirbtisau.lt/2011/08/kas-yra-freelanceris paaiškinamas standartinis sąvokos suvokimas Lietuvoje.
Taigi, kaip matote angliškoje terminologijoje, pagal bendrus žmogaus profesinės veiklos principus, naudojama sąvoka „independent contractor”. Kokie tie bendri žmogaus, kuri galima pavadinti „independent contractor”, veiklos principai? Tai jie va tokie: 1) žmogus savo darbo laiką ir vietą pasirenka pats ir neturi konkrečios darbovietės, kur kasdiena dirba nustatyta valandų skaičių, ir iš vieno nuolatinio darbdavio gauna standartinį atlyginimą, 2) žmogus uždirba tiek, kiek gauna ir įvykdo konkrečių užsakymų, 3) žmogus dirba vienas ir neturi samdomų darbuotojų, nebent vieną kitą pagalbininką, 4) tai kiek žmogus uždirba, arba kitaip sakant, tai už ką žmogui sumoka klientas, žmogus sukuria pats savo fiziniu darbu, 5) žmogus savo veiklą oficialiai įforminęs pagal individualios veiklos taisykles, (Lietuvoje dažniausiai arba su individualios veiklos pažyma, arba su verslo liudijimu).
Žiūrint tik į šiuos principus, išeina, kad apibūdinti žmogų, kuris dirba vienas ir darbus jam duoda tiesiogiai galutinis užsakovas-klientas, užtenka vieno bendro termino. Pavyzdžiui tiesiog išversti sąvoką „independent contractor „. Bet kažkodėl praktikoje tokie žmonės vadinami ir freelanceriais, ir amatininkais, ir meistrais, ir laisvai samdomais darbuotojais. Kam tokia pavadinimų painiava, kai iš principo jų veiklos esmė vienoda, skiriasi tik profesijos?
Wikipedijoje pateiktame freelancerio apibūdinime, surašyta, kokiose profesijose ir sferose dirbantiems „independent contractor‘iams” apibūdinti priskirtina sąvoka – freelanceris. Tai muzika, rašymas, aktorystė, programavimas, web-dizainas, vertimas, paveikslėlių piešimas, video kurimas, tekstų rašymas ir redagavimas, na ir dar kažkas panašaus kognityvinės kultūros ekonomikos (kas čia per velnias tai nelabai suprantu). Nu ir kaip čia dabar susigaudyti kur ta kažkokia kognityvinė kultūros ekonomiką, ir kur jos ribos? Šaukštų drožėjai ir pintinių pinėjai čia gi irgi kaip ir kultūra, bet juos lygtai priimta vadinti amatininkais, o ne freelanceriais. Ir kas už ribos, jeigu žmogus jau ne freelanceris, bet visus minėtus 5 principus atitinka? Amatininkas, meistras? Ir kam iš viso laisvai samdomų darbuotojų veiklas apibendrinti į sferas ir padarius atskyrimą keistu pagrindu, – veiklos sfera, tos sferos žmonėms uždėti bendrą apibūdinimą?
Prie dabartinių supratimų Lietuvoje išskirti tuos, kurie vadintini freelanceriais, galima dar ir kitokiu pagrindu. Tas pagrindas – fizinis krūvis darbe. Tie kas dirbdami daugiau laiko praleidžia užpakaliu spausdami ofiso kėdę ir pirštais maigydami klaviatūrą su pele, jie kaip ir freelanceriai. O tie kas jau normaliai dirba visomis galūnėmis ir nugara, jie kaip jau amatininkai ir meistrai. Arba atskyrimas daugiau protiškai dirbančių nuo mažiau protiškai dirbančių. Manau toks atskyrimas daug labiau apčiuopiamas ir aiškus, todėl jeigu visus nepriklausomus darbuotojus atitinkančius tuos 5 principus skirstyti ne pagal darbo sferas, o pagal protinio ir fizinio darbo kiekio santykį jų veikloje, būtų daug aiškiau. Daugiau protinio, – freelanceris, daugiau fizinio, kurio metu tarpausinis mechanizmas naudojamas rečiau, – amatininkas arba meistras.
Bet pasvarsčius visus už ir prieš, atskyrimas pagal fizinę apkrovą irgi gaunasi toks sąlyginis. Būna, kad ir prie kompiuterio dirbant kai kuriuos darbus, reikia ne tik daug protinės, bet ir fizinės veiklos. O drožiant kokius ypatingus baldus, būna, jog tam, kad pasiekti gerą rezultatą reikia gerai padirbėti bendraujant su klientu aiškinantis jo poreikius ir paskui dar su fantazija, ir vaizduote, kuriant produktą. Ir vis tiek gaunasi, kad skirtingas įvardinimas tų, kas uždirba pinigus veikla atitinkančia 5 minėtus principus, realybėje yra nereikalingas dalykas.
Dar paanalizavus, išeina, kad vienas iš logiškiausių pagrindų, skiriant freelancerius nuo amatininkų ir meistrų, tai yra jų paslaugas perkantys užsakovai. Tų, kas save vadina freelanceriais, paslaugų pirkėjai dažniausiai būna įmonės, kiti verslai, o paslaugas tų, kas save vadina amatininkais ir meistrais, dažniausiai perka fiziniai klientai. Taip ir išeina, B2B sfera freelanceriai, B2C sfera amatininkai ir meistrai.
Bet net ir atradus tiek skirtumų tarp laisvai samdomų, individualiai dirbančių profesionalų pavadinimų, išlieka klausimas, ar tikrai verta juos įvardinti skirtingais pavadinimais?
Kiek pastebėjau praktikoje, nauji pavadinimai ir sąvokos, ir jų pagalba daromi kažkokie dirbtiniai dariniai, neatskiriamų dalykų atskyrimai ir nesusijusių dalykų sujungimai, visokiausių gudragalvių prisigalvojami tam, kad papildomai kažką užmaskuoti ir neparodyti tikros realybės. Tokie maskavimai versle, dažniausiai suformuojami tam tikslui, kad ir nelabai mokant kažką daryti normaliai, vis tiek iš klientų galima būtų papašyti daugiau pinigų. Ir paanalizavus ką ir kaip realioje praktikoje daro nemaža dalis tų, kurie save vadina freelanceriais, galima pastebėti, kad dažnas iš jų daro gan paprastus, standartinius, daug išminties ir proto nereikalaujančius dalykus, bet juos pateikia kaip super ypatingus ir kūrybiškus. Tuomet jeigu užtenka įžūlumo, už elementaraus darbo padarymą galima paprašyti daugiau. Ypač lengva daugiau paprašyti pas tuos užsakovus, kurie nelabai analizuoja ką perką ir nelygina, ir neieško tų, kas save nebūtinai pompastiškai pristatinėja, bet tą patį darbą galėtu padaryti ir pigiau, ir dar geriau. Ypač tokio tipo aferizmas veši PR‘o , marketingo, brendingo nišose ir jose išviso sudėtinga susigaudyti, kas yra kas, kokios realios vertės produktą jie ten kuria, kas, kaip, ką ir iš ko gauna.
Ir aplamai, tose sferose kur dirba taip vadinami freelanceriai, reali vertė dalykų, kuriuos jie padaro ir pagamina užsakovui, dažnai būna sunkiai pagrindžiama, palyginama ir pamatuojama. O tie kas amatininkai ir meistrai, dirba labai aiškius, kiekvienam matomus ir suprantamus darbus, kurių vertė lengvai palyginama ir pamatuojama.
Dar kartą grįžtant prie wikipedijoje aprašyto freelancerio apibūdinimo, tai pačioje aprašymo pradžioje pateikta, kad freelanceris, kitaip dar vadinamas – laisvas, įmonei nepriklausantis darbuotojas. Ir čia manau išryškėja esminis žmonių kurie vadinami, freelanceris, amatininkas, meistras, laisvai samdomas darbuotojas bruožas, tas bruožas, – jie visi darbuotojai. Tiek freelanceriai, tiek amatininkai, tiek įvairūs meistrai, tiek ir bet kokios įmonės, bet kokie samdomi darbuotojai, profesinės veiklos turinio prasme yra vienas ir tas pats – tai žmonės savo protiniais ir fiziniais veiksmais kuriantis kažkokį produktą užsakovui. Freelanceriai, amatininkai ir visokiausi individualiai dirbantys meistrai, yra standartiniai darbuotojai, kurie dirba ne įmonėje ir tuos užsakymus įvykdo tiesiogiai užsakovui, o tie kas dirba įmonėje įvykdo darbdaviui. Ir viskas!
Dažnai laisvai samdomi darbuotojai, savo sferos profesionalais tampa tada, kai įmonėse dirbdami samdomais darbuotojais labiau už kitus stengiasi ir ištobuliną savo meistriškumą. Mylinčiam savo profesiją ir joje pasiekusiam tokio meistriškumo, kad jau apie jį pradeda sklisti gandai, kaip apie gerą profesionalą, gan lengva išeiti iš samdomo darbuotojo pozicijos ir pradėti dirbti tiesiogiai užsakovams. Kartais žmonės tiesiog neranda tinkamos darbovietės pagal savo profesiją, todėl iš reikalo pradeda siūlyti savo paslaugas per skelbimus. Bet pats principas juk nepasikeičia, jie tie patys konkrečios siauros profesijos profesionalai. Tik pradėję dirbti savarankiškai tiesiogiai klientui, prie savo pagrindinės profesinės veiklos, dar turi patys save populiarinti, parduoti, viską apskaičiuoti ir savo rankomis įvykdyti užsakymą. Ir laisvoje rinkoje jie dažniausiai gauna kažkiek daugiau, nei dirbant samdomu darbuotoju, tačiau neturi to darbo stabilumo, atlyginimo dydžio pastovumo kaip samdomame darbe ir atostogos dažniausiai jiems reiškia tiesiog darbo neturėjimą.
Dar kalbant šia tema įdomu tai, kad individualiai dirbantys teisininkai ir gydytojai, taip ir vadinami teisininkais ir privačiais gydytojais. Ir nelabai kas juos apibendrintai vadina freelanceriais ar amatininkais, o kaip tik priešingai, dar siaurina jų pavadinimus, – šeimos teisės advokatas, privatus akių gydytojas. Žiūrint į šiuos faktus, atsiranda dar didesnė painiava laisvai samdomų darbuotojų pavadinimuose. Pastarieji vadinami teisininkais ir privačiais gydytojais, kaip minėta aukščiau masė individualiai dirbančių įvairių profesijų atstovų vadinami freelanceriais, amatininkais ir meistrais. Ir dar čia galima prijungti smulkius ūkininkus, kurie tokiu pačiu principu patys vieni sukuria ir parduoda savo produkciją. Ir manau detaliau paanalizavus rinką, atrastume ir daugiau individualiai dirbančių žmonių pavadinimų.
Taigi, apibendrinant, manau, kad apibūdinant laisvai samdomus įvairiausių profesijų darbuotojus, reikėtu šalinti apibendrinančius jų pavadinimus freelanceriai, amatininkai ir meistrai. Visus juos vadinant pagal jų profesiją, klientams mažėtu painiava juos renkantis, mažėtu įvairūs piktnaudžiavimai dėl paslaugų apmokėjimo, laisvai samdomų darbuotojų tarpe būtų aiškiau su kuo ir dėl ko konkuruoji, kokie įgūdžiai ir patirtys reikalingi kiekvienos profesijos žmogui ir iš ko, ir ką reikia mokytis ir t.t.