Vis sudėtingėjančioje visuomenėje ir žmonių santykiuose, tikras ir pats svarbiausias humanitarinis mokslas – teisė, įgyja vis didesnę reikšmę. Iš visų teisės šakų svarbiausia ir sudėtingiausia yra baudžiamoji teisė. Mano nuomone baudžiamoji teisė geriausiai išmoko atskirti žmogaus minčių ir kalbų pasaulį, nuo realaus, – žmogaus veiksmų ir kuriamų įvykių pasaulio.
Normalioje šiuolaikinėje demokratinėje visuomenėje, teisės mokslas turėtu būti pradėtas dėstyti ir tapti svarbiausiu dalyku dar gimnazijoje. Juk kiekvieną suaugusio žmogaus veiksmą, daugiau ar mažiau reguliuoja teisės normos ir kiekvienas suaugęs žmogus turi gebėti labai gerai skirti plepalus, įsivaizdavimus, požiūrius ir mintys, nuo veiksmų. Bet kažkodėl mokykloje to niekas normaliai neišaiškina, ir neišmoko jaunų žmonių tai suprasti, suvokti ir skirti.
Baudžiamoji teisė turėtu tapti vienu iš pagrindinių mokslų aukštosiose mokymo įstaigose, nes ją baigęs žmogus, gali daug kokybiškiau dirbti daugelyje profesijų. Tarkim baudžiamąją teisę baigusio žurnalisto, rašymo tikslumas, tyrimų pagrįstumas, išsamumas, pakiltu į visai kitą lygį, turėtu mažiau emocijų, taptu daug objektyvesnis, pagrįstas faktiniais įrodomais, o ne mintiniais įsivaizdavimais. Baudžiamąją teisę baigusio ekonomisto supratimas apie žmonių ekonominį elgesį, sukonkretėtu ir pagerėtų mažiausiai kokių 10 kartų. Baudžiamąją teisę baigęs vadovas, bet kokios įstaigos personalui vadovaus ir nurodinės ką daryti daug tiksliau, nes prieš tai baudžiamosios teisės tyrimo metodų pagalba bus daug geriau įsigilinęs į rinkos, įmonės, pavaldinių situacijas, puikiai skirs objektyvius ir subjektyvius veiksnius ir dar visai kitame lygyje atstovaus įmonę santykiuose su valdžios institucijomis. Baudžiamąją teisę baigęs istorikas, daug tiksliau ir gyliau tirtu istorinius įvykius ir t.t. Ir kiek pastebiu realybėje, žinomi, labai tikslias, konkrečiais, realiais faktais paremtas analizes teikiantys ekonomistai, žurnalistai, politologai, tirdami žmonių ir visuomenės poelgius ir veiksmus, daugiau ar mažiau vadovaujasi, baudžiamosios teisės skiepijamu, plepalų ir minčių pasaulio griežtu skyrimu nuo realaus veiksmų pasaulio ir į mažiausias smulkmenas verčiančiais kreipti ypatingą dėmėsi, – baudžiamosios teisės tyrimo metodais (Julija Latynina geriausias to pavyzdys, nors baudžiamosios teisės ji kaip supratau ir nestudijavo, bet dėl savo neeilinio analitinio talento, natūraliai vadovaujasi daug kuo iš baudžiamosios teisės mokslo).
Na ir aš labai džiaugiuosi, kad mano išsilavinimas yra baudžiamoji teisė, nes dabartinėje mano veikloje, baudžiamosios teisės tyrimų metodų pagalba, labai gerai ir iki smulkiausių detalių perprantu kaip organizuoti savo veiklą, dėl kokių priežasčių darau vienokias ar kitokias klaidas ir pan. Nors iš pirmo žvilgsnio mano veikla visiškai nesusijusi su baudžiamąją teisę. Jeigu iki smulkiausių detalių išanalizuoti dėsningumus, kaip žmonės elgiasi sprendimo pirkti priėmimo metu ir pirkimo metu, tai bus beveik tas pats, kaip ir rengimąsis padaryti nusikaltimą ir jo padarymas. Ir ar jūs girdėjote, kad vienas geriausių pardavimų praktikų ir mokytojų pasaulyje Dan Kennedy, daug ką suprato apie pardavimus iš JAV teismo teisėjo pasakojimų apie nusikaltimo darymo etapus po to, kai tas teisėjas pats padarė nusikaltimą ir iš teisėjo tapo nusikaltėliu? Todėl mano nuomone, šiais laikais tie, kas užsiima pardavimais ir ypač mokymais apie pardavimus, turėtu turėti baudžiamosios teisės diplomą, ir dar gerai realios praktikos teisėje.
O šiais laikais vakarų pasaulio realybėje, viskas vyksta atvirkščiai. Teisė ir ypač baudžiamoji teisė vis labiau degraduoja, vis labiau menkinama, ignoruojama, įvairiausių neišmanėlių iškraipoma, stumiama į žemo lygio mokslo įstaigas, o aukštojo mokslo įstaigose virš jos keliami įvairūs tušti humanitariniai mokslai (politologija, ekonomika, diplomatija, vadyba, valdymas ir t.t.), skatinantys žmones realybę painioti su mintimis, emocijomis ir plepalais. To pasekmė, ne tik visiškai sulaužyti žmonių gyvenimai, bet ir tiesiog dorų žmonių mirtis, kai jie žudosi po nepagrįstu kaltinimų padarius nusikaltimą.
Dar to pasekmė, žodžio laisvės naikinimas, nes kažkaip LR BK neradau LR Konstitucijos 25 straipsnio pirmos ir antros dalies įtvirtinimo. Ir LR BK 25 skyriuje, visi straipsniai kažkaip keistai skirti tik LR Konstitucijos 25 straipsnio vieninteliai ketvirtai daliai įtvirtinti. (Ai, beje, įdomu, Konstitucijos 25 straipsnis ir BK 25 skyrius, sutampa skaičiai. Ir įdomu, kiek iš viso išsilavinusių žmonių žino, kad svarbiausios Konstitucijos nuostatos į visus mus supančią žmonių santykių realybę, perkeliamos baudžiamojo kodekso pagalba? O tas kas mažiau svarbu tautai ir visuomenei, lieka kituose įstatymuose) Kodėl tame pačiame LR BK skyriuje nėra straipsnio, kuriame normaliai būtų įtvirtinta tai, kas manau svarbiausia demokratinėje šalyje, – tai normali asmens žodžio laisvės apsauga? Manau turėtu būti kažkaip panašiai parašytas straipsnis, kad: – tas kas, atliko veiksmus (pavyzdžiui – pažemino pareigose, atleido iš darbo, nutraukė ar pakeitė kontraktą, užblokavo ar panaikino jo akauntą, ar postą, ar video viešoje, internetinėje erdvėje ir pan.), kuriais siekta sutrukdyti žmogui dėl jo reiškiamų minčių vykdyti suplanuotą, įstatymais neuždraustą profesinę ar kitokią veiklą, baudžiamas tokia ir tokia bausme.
Nors normaliai BK ji neginama, bet dar kol kas Lietuvoje tos žodžio laisvės lygtai ir pakanka, bet likusiame vakarų pasaulyje, jos vis mažiau ir ta žodžio laisvės naikinimo mada, vis labiau persikelia ir į Lietuvą. Mada, išskirtinius, minios instinktais nesivadovaujančius, savo požiūrį į įvairius įvykius ir žmones turinčius, laisvai savo mintys reiškiančius žmones greit uždaužyti išsigalvotomis, tuščiomis, su realybe niekuo nesusijusiomis, nekaltumo prezumpciją pažeidžiančiomis, bet puikų emocinį užtaisą turinčiomis sąvokomis, – rasistas, seksistas, neapykantos skleidėjas, homofobas ir pan.
Mąstantys, kuriantys, drąsus, mokslą ir žinias į pasaulį norintys atnešti žmonės, viduramžiais buvo vadinami raganiais, dievo priešais ir kad pasauliui perteikti savo kūrybą ir matymą, turėjo įveikti milžinišką bažnyčios pasipriešinimą. Šiais laikais tokie žmonės vadinami neapykantos skleidėjais, rasistais, seksistais, homofobais ir t.t., ir turi įveikinėti nemąstančios minios, interneto tinklus ir žiniasklaidą valdančių korporacijų, politikų, valstybės tarnautojų, didžiulio kiekio pseudo mokslininkų pasipriešinimą. Tai kas juos turi ginti šioje kovoje, mokslas vadinamas – teisė, dar menkai išsivystęs ir dažniausiai gina ne asmenį, o galią ir įtaką turinčius darinius ir minias. O tokia šio mokslo šaka kaip baudžiamoji teisė ir jos veikimą užtikrinantys pareigūnai ir institucijos, pagal išsivystymą nuo realybės atsilieka kokių 100 metų, to pasekmė, europiečių kultūros naikinimas, teroristų siautėjimas ir masinės nekaltų žmonių žudynės išsivysčiusiuose vakarų valstybėse.