Vieni žmonės labai pasitiki savimi ir nekreipdami dėmesio į nieką daro tai ką nori. Kiti vis abejoja savimi ir kažką gyvenime daro atsargiai, abejodami, galvodami, laukdami, ieškodami palaikymo, pritarimo iš aplinkos. Na ir aišku daug visokių tarpinių elgesio būdų. Mano patirtis rodo, kad savimi pilnai pasitikinčiu ir drąsių visuomenėje yra labai nedaug ir man pačiam dažnai sunku gyventi taip, kad visiškai pasitikėčiau savimi ir daryčiau tai ką noriu visiškai nekreipiant dėmesio į aplinką. Įdomi aplinkybė, kad dauguma pilnai savimi pasitikinčių ir viešumoje garai žinomų žmonių, dažniausiai nebūna kažkokios sferos profesionalai, ar intelektualai, ir jų pasitikėjimas paremtas ne žiniomis ir talentu, o tiesiog psichologiška tvirtybe. Kaip ta psichologinė tvirtybė formuojasi ir kodėl vieni ją turi lyg natūraliai, o kitiems ją reikia ugdyti, jau senai ieškau atsakymo semdamasis žinių iš įvairiausių šaltinių apie žmonių psichologiją. Apie esminę priežastį, kodėl vieni psichologiškai labai tvirti, o kiti nelabai, pateiksiu savo nuomonę.
Kai gimsta žmogus, pirmais savo gyvenimo mėnesiais ir metais, kiekvienas naujagimis išgyvena pilną ir pačią tikriausią meilę sau. Kūdikiai, jeigu neturi įgimtų fiziologinių sutrikimų, visuomet būna idealiai psichiškai sveiki. Viską, ir save, ir kas vyksta aplink, kūdikiai priima be jokių išlygų, jiems viskas tinka, viskas nuostabu. Pirmais savo gyvenimo mėnesiais ir metais, mums nieko nereikia, nes mes turime nuostabiausia sutvėrimą pasaulyje – save, ir nuostabų pasauli aplink mus. O tai ir yra viskas, kas reikalinga pilnai laimei ir džiaugsmui gyvenime.
Įdomiausia, kad pirmais gyvenimo mėnesiais, iki maždaug trijų metų, ką su mumis bedarytų mūsų tėvai ir kiti žmonės, mums viskas tinka ir patinka. Taip yra, nes vaikai iki 3 metų dar neturi analizavimo ir vertinimo įgūdžių, neskirsto aplink juos vykstančiu dalykų į blogus ir gerus, patinka ir nepatinka. Net patiriamus fizinius skausmus ir nemalonius jausmus susijusius su ligomis, alkiu, pridirbimu į sauskelnes, kūdikis nors ir verkdamas, bet priima normaliai, kaip gyvenimo realybę ir akimirksniu tuos nepatogumus užmiršta, kai skausmas nurimsta ir nemalonūs pojūčiai išnyksta. Ir toliau tik nuolatinis tūsas, pilna laimė, mėgavimasis savimi ir supančiu pasauliu, ir dar malonūs bonusai, kuriuos mums duoda mamos ir tėčio prisilietimai ir apkabinimai.
Ir kiekvienas iš mūsų gimstame su milžiniškos galios vidine stiprybe. Visi mes turime nuo gimimo užkuoduota potencialą gyventi labai drąsiai, reikšti savo nuomonę drąsiai ir viešai, daryti gyvenime ką tik norime ir pasiekti visus norimus tikslus.
Bet nuo maždaug trijų metų, pas žmogų smegenyse jau pradeda veikti analitiniai sugebėjimai. Kai tėvai pastebi, kad jų atžala jau pradeda suprasti ir analizuoti tai kas jam sakoma, iš tėvų pusės prasideda taip vadinamas – auklėjimas. Ir jis tęsiasi maždaug iki 18 metų. Periodas nuo 3 iki 18 metų, yra tas žmogaus augimo etapas, kuriame milžinišką reikšmę turi tinkamas tėvų elgesys su vaiku. Ir čia svarbu pabrėžti – elgesys, o ne auklėjimas. Nes būtent dažniausios klaidos vaiko auginime nuo to ir prasideda, kad tėvai jį auklėja, o ne tinkamai elgiasi su juo.
Dauguma žmonių sąvoką – auklėti, supranta kaip pareigą vaikui nuolat kišti kažkokią informaciją apie pasaulį, apie gyvenimą, apie jį patį, koks jis turi būti šiame gyvenime ir taip toliau, kad iš jo užaugtu geras žmogus. Jeigu vaikas neatitinka tėvų jam kišamų kriterijų, koks jis turi būti, tai vaikui dažnai sakoma, kad – jis blogas. Tai yra vaikui kalama, būti tikru ir natūraliu, yra blogai, o elgtis dirbtinai kaip nurodo tėvai ir kiti auklėtojai, yra gerai. Ir dauguma tėvų ir mokytojų turi gan tvirtą nuostatą, kad jeigu jie vaiko neauklės, tai iš vaiko užaugs kažkoks blogietis.
Taigi, auklėjimas, – čia kai suaugę žmonės paima vaiką ir kol jam sukaks 18 metų, daro iš vaiko „gerą žmogų“. Realybėje dažniausiai auklėjimo procesas pasireiškia tik per prievarta. Dažniausiai nieks nežiūri ir nesivargina analizuoti ko vaikas nori, ko siekia, ką jam patinka daryti, o ką ne, kuo jis ypatingas ir taip toliau. Tai yra nevertinant vaiko subjektyvių ypatumų, norų, siekių ketinimų, jam tiesiog per prievarta brukama visa tai, kas pagal visuomenės normas yra pripažįstama kaip geri dalykai.
Šiuose per prievarta kišamuose „geruose“ dalykuose, dažniausiai stipriai dominuoja nesveikas siekis sunaikinti tai, ką vaikas jau turi nuo gimimo, siekis sutramdyti tai, ką vaikas mėgstą daryti natūraliai. Ir tramdyti vaiko esybe lengva, nes jis yra visiškai priklausomas nuo suaugusių ir dar nuoširdžiai jais tiki ir pasitiki. O jeigu vaikas jautresnis ir talentingesnis, tai jis ypač gerai pasiduoda suaugusių „auklėjimui”.
O sutramdžius vaiko esybę, auklėtojų tikslas būna iš vaiko suformuoti naują, kitokį žmogų, žmogų, kuris bus tinkamai priderintas prie visuomenės standartų ir normų. Visas toks „auklėjimas“ dažniausiai labai galingai griauna ir žaloja vaiko psichiką ir vidinę stiprybę. Dažniausia didžioji dalis veiksmų, kuriuos tėvai, darželio auklėtojai ir mokyklos mokytojai atlieka vaiko atžvilgiu manydami, kad jį kažko moko ir jį auklėja, vaiko psichikai daro ypatingai didelę žalą. Ir vėliau, visos psichologinės suaugusio žmogaus problemos, tai tiesiog prasto auklėjimo pasekmės.
Tėvų ir kitų auklėtojų aiškinimai vaikui – ką jis neturi daryti, o ką privalo atlikti, net visai nekaltose situacijose, yra blogiau už patį baisiausią kalėjimą, bet mūsų visuomenėje tai dažniausiai priimama kaip auklėjimo norma. Pakankamai normaliai vertinama ir prieš vaiką taikoma psichologinė prievarta, jeigu jis nepaklūsta ir nesutinka daryti tai, ką jam nurodinėja tėvai ir mokytojai. Ir vietoje normalaus ugdymo proceso, dažnas vaikas patiria kalėjimo kalinio dalią ir būna priverčiamas tapti tokiu, kokį jį nori matyti tėvai ir visuomenė.
O juk jokio auklėjimo ir mokymo vaikui nereikia. Juk mūsų vaikams nereikia nieko aiškinti, nes jau nuo trijų metų vaikas pajėgus savarankiškai mokytis ir suprasti tai ką jam reikia suprasti gyvenime. Iš tėvu jam reikia tik paramos, meilės, pavyzdžio, supratingumo, gebėjimo tinkamai atsakyti į vaikui kylančius klausimus, mokėjimo su juo kvailioti ir žaisti.
Vaikas savo tėvus turi matyti nuolat laimingus ir besidžiaugiančius, taip pat nuolat laimingi ir besidžiaugiantys turi būti darželio auklėtojai ir mokyklos mokytojai, kurie pastebi tai, ką vaikas daro ir mėgsta daryti, žavisi tuo ką vaikas daro ir ką kasdieną naujo išmoksta. Tinkamai vaiką ugdyti gali tik toks suaugusių dėmesys, kuris vaikui suteikia džiugesį ir jausmą, kad jo siekiai remiami ir palaikomi. Ir taip ugdomas, o ne „auklėjamas“ vaikas, tampa stipria ir nepriklausoma asmenybe, kuri pilnai save myli, vertiną, gerbia, kuri nekreipia dėmesio į visuomenės nuomonę, kuri priima pasaulį tokiu koks jis yra, ne su nieko jame nekovoja ir ramiai kuria, ir daro jame tai ką nori daryti.
Kai vaikai „užauklėjami“, jų asmenybė sudvejinama. Viena dalis padaroma vieša ir ji turi būti rodoma visuomenei ir aplinkiniams žmonėms, o tikroji asmenybės dalis, norai, ketinimai ir siekiai, užspaudžiami. Taip užgimsta savęs nepriėmimas ir nemeilė sau, kas yra visų psichologinių sutrikimų pagrindas ir net stumia prie savižudybės. Taip žmogus išauklėjamas būti ne tikru savimi, o prisitaikėliu ir gyventi sunkų psichologinį gyvenimą, kadangi nuolatos reikia galvoti kaip elgtis, kad elgesys atitiktu visuomenės normas.
Būnant suaugusiu ir gyvenant prisitaikėlio gyvenimą, jau būna sudėtinga tai pakeisti ir tapti tvirta ir nepriklausoma asmenybe. Ir atsikratyti nenatūralios, prisitaikėliškos asmenybės dalies sudėtinga ne tik dėl to, kad ją stipriai įskiepijo vaikystėje, bet ir dėl to, kad visuomenėje labai daug prisitaikėlių ir jie ne tik vienas kita palaiko, bet ir pasąmoningai trukdo vienas kitam atskleisti savo tikrąjį – aš. Prisitaikėliai viešumoje vienokie, o privačioje erdvėje kitokie ir jie automatiškai pasąmoningai siekia, kad kiekvienas žmogus jų aplinkoje būtų toks pat prisitaikėlis ir gyventu dvigubą gyvenimą. Taip vienas prieš kitą jie pateisina savo nuostatas ir požiūrį į gyvenimą.
Norint, kad visuomenėje būtų daug stiprių ir kūrybiškų asmenybių ir joje nedominuotu prisitaikėliai, reikia keisti požiūrį į vaikus ir vaikų ugdymą. Ugdymo esmė turėtu būti besąlyginis priėmimas vaiko tokiu, koks jis yra, o jo mokymas turėtu vykti ne per prievarta, o per jo pomėgių, talentų ir gebėjimų vystymą. Ir ugdymo procesui turėtu būti kreipiamas ypatingas dėmesys. Vaikų mokymo formose turėtu dominuoti žaidimai, filmai, suaugusių žmonių pavyzdys ir palaikymas. Ir čia nereikia daug fantazuoti, kiek žinau žydai panašiai ir ugdo savo vaikus ir pažiūrėkite, dažnas žydas būna labai psichologiškai tvirta asmenybė. Taigi manau pakaktu tiesiog kopijuoti žydų vaikų ugdymo modelį.
Kai vaikystėje žmogus ugdomas tinkamai, buvimas laiminga ir drąsia asmenybe visą jo gyvenimą jam bus natūralus. O psichologiškai tvirtas ir laimingas žmogus, dažniausiai greitai randa jam patinkančią veiklą ir visą savo energiją lengvai nukreipia į darbą ir vertės kūrimą kitiems.